Onos bažnyčia

Home / Dailė / Onos bažnyčia

Į tą vietą, kur stovi Onos bažnyčia, subėga Tiesos, Biliūno, Švietimo gatvės ir Pilies skersgatvis. Tai vienas seniausių miesto kampelių, kurį puošia nemaža vertingų pastatų.

Onos bažnyčia – visasąjunginės reikšmės architektūrinis paminklas ir gražiausias gotikinis pastatas respublikoje.

Tai senas pastatas. Senuose dokumentuose minima, kad Onos bažnyčia 1500-1501 metais buvo atnaujinta; vėliau (1563) griuvo skliautai. Tik 1581 metais buvo baigtas jos remontas. Tie metai ir laikomi pagrindiniais šio pastato istorijoje. Pagaliau ir pats bažnyčios statymo būdas, jos stilius būdingas XVI amžiui – gotikos kklestėjimo mūsų krašte laikotarpiui.

Dviejose plytose išlikę kažkokie ženklai ir raidės, padarytos aštriu įrankiu, yra, gal būt, cechų ar meistrų emblemos. Tačiau tikrų žinių, kas yra Onos bažnyčią projektavęs ir statęs, nėra, todėl ilgainiui apie ją buvo sukurta nemaža legendų.

.Viena legenda pasakoja, kad šią bažnyčią statę du meistrai – uošvis ir žentas. Uošvis, pastatęs sienas iki langų, darbą metęs, nes negalėjęs pakęsti žento pastabų. Žentas pasiryžęs statybą užbaigti ir išvykęs į tolimus kraštus pasižiūrėti, kaip ten statoma. Sugrįžęs Vilniun ir neradęs ččia uošvio, pats baigęs pradėtą pastatą. Taip ir likusios skirtingos pastato dalys: sunki apatinė, iki langų, – uošvio dalis, o grakšti viršutinė – jauno žmogaus kūrinys.

Pastatas yra keturkampio formos, turi 22 metrus ilgio ir 10 metrų pločio, statytas iš natūralios sspalvos gelsvų plytų, kurios vėliau buvo nudažytos raudonai. Labai didelio formato plytos surištos kalkių skiediniu. Sienos, palyginti, plonos; jų pamatai kadaise buvo sustiprinti kryžmai sudėtais alksniniais sienojais, nes pastatui grėsdavo upės artumas ir požeminiai šaltiniai. Be įėjimo, padaryto pagrindiniame fasade, dar buvo įėjimas iš šono ir iš kaimyninio bernardinų vienuolyno. Prie bažnyčios, kaip senais laikais buvo įprasta, būta kapinių.

Bažnyčia žiūrovo dėmesį ypač patraukia savo priekiniu fasadu. Atrodo, fasadas tyčia pastūmėtas į gatvę, kad praeivis iš tolo jį pastebėtų ir galėtų juo kaip reikiant pasigrožėti.

Žiūrint į šį meno šedevrą, kiekvienam darosi aišku, kad jo kūrėjas buvo ne tiktai gabus, bet ir drąsus meistras. Juk statyti tokį kūrinį iš trapios medžiagos – plytų – tikrai reikėjo turėti nemaža drąsos. Vakarų Europoje panašūs ppastatai daugiausia buvo statomi iš tinkamesnės ornamentams medžiagos – specialaus akmens.

Pastate labai gausu ornamentų, ypač priekiniame fasade. Iš pradžių galinis fasadas taip pat buvo turtingai dekoruotas, bet paskiau jis buvo perdirbtas ir tapo kuklesnis. Laimingai išlikęs priekinis fasadas – viso pastato puošmena. Žiūrint į jį, visų pirma pastebime įvairių formų gausumą. Jų tiek daug, kad ramių plokštumų beveik nėra. Tiesės sudaro stačiakampius, o lenktosios linijos – arkas ir lankus. Dominuoja vertikalios linijos; horizontalios, atrodo, reikalingos tik kaip atrama pirmosioms.

Visas fasadas ssueina į tris pasgrindinius bokštus. Yra ir mažesnių bokštelių (pinaklių), kurie skiria vidurinį bokštą nuo kapinių. Vidurinis bokštas ir pinakliai išaugę ant trijų įėjimo angų, virš kurių kyla gaubtinis lankas.

Fasado kraštuose išvesti du liekni aštuoniasieniai bokštai. Juose, kaip ir vidurinėje dalyje, pasikartoja stačiakampis ir gaubtinis lankas. Nusagstyti pumpurėliais bokštai ir bokšteliai veržte veržiasi į aukštį.

Stačiakampiai, liekni fasado piliastrėliai, pinakliai, “lazdelės” ir “virvutės” – visa tai sudaro nuostabią harmoniją. Briaunų iškilimai ir idubimai saulėtą dieną sukelia įspūdingą šešėlių žaismą. Visam šiam turtingam įvairiomis figūromis pastatui statytojai panaudoja net 33 formų plytas. Labai įdomi figūra susidaro iš “virvių”. Tai du aukšti stačiakampiai, iš kurių kyla neužbaigtas trečias stačiakampis. Pagrindinės jos formos primena nacionalinį ornamentą, vadinamą “Gedimino stulpais”. Panašus ornamentas, tik žymiai ryškesnis, pakartotas greta esančios Bernardinų bažnyčios bokšte.

Šoninių fasadų ornamentika kukli. Šiuos fasadus remia nežymūs sienų ramsčiai – kontraforsai. Langai aukšti, smailialankiai. Stogas taip pat aukštas, dengtas čerpėmis.

Savo pradinėje stadijoje bažnyčios vidus buvo labiau suderintas su išore. Skliautai buvo žvaigždėti, gotikiniai.

Žymūs pakeitimai buvo atlikti dar XVI amžiuje. Jau tada buvo padaryti masyvūs skliautai, kurie ne tik nesiderino su pastato visuma, bet savo sunkumu taip slėgė sienas, jog jos sutrūkinėjo, o dešinioji net išlinko.

Keletą šimtmečių bažnyčią žalojo gaisrai. Atstatymai įnešdavo vis naujų elementų, ddažnai svetimų pastato visumai. Laimei, priešakinis fasadas mažiausiai nukentėjo.

Vienuoliai bernardinai, kuriems bažnyčia priklausė XVII-XVIII amžiais, koridoriumi sujungė ją su vienuolynu ir padarė kitus pakeitimus. Viduje įrengti barokiniai altoriai, nesideriną su pastato architektūra.

Per 1794 metų sukilimą bažnyčia apdegė. 1821 metais ji nukentėjo nuo prancuzų, kurie čia įrengė karinius sandelius ir laikė karo belaisvius. Vis dėlto Napoleonas gerėjosi ja. Pasakojama, kad Napoleonas, pamatęs ją, taręs; “Jei galėčiau, – pasidėčiau šią bažnyčią ant delno ir nusineščiau Paryžiun”.

Paie XIX amžiaus vidurį Onos bažnyčia vėl buvo atnaujinta. Ypač didelis remontas buvo atliktas 1902-1904 metais: ne tik sustiprintas pastatas, bet ir stengtasi, kiek galima, grąžinti jam pirmykščią. Išvaizdą. Vietoj supuvusių sienojų, kuriais kadaise stiprinti pamatai, buvo padėti tvirti cementiniai blokai. Vietoj sunkių skliautų padaryti nauji iš lengvesnių, tuščiavidurių plytų. Padaryta ištisa geležinių sąsajų sistema, kuri susriprino svarbiausias pastato dalis; nukaltos geležinės langų grotos.

Priešakinio fasado atskiros dalys taip pat buvo sustiprintos geležinėmis sasąjomis ir paslėptais mūre stulpeliais. Abipus didžiųjų durų buvo atidengti seniau užmūryti gretutiniai įėjimai. Tuomet sumažėjo ir kontrastas tarp apatinės, sunkesnės, ir grakščios viršutinės fasado dalies.

XX amžiaus pradžioje buco rekonstruota ir pro bažnyčia einanti gatvė. Iki to laiko ji buvo daugiau kaip metrą iškilusi virš bažnyčios grindinio ir dalį fasado užstodavo. Nukasus žemę, atsidengė visas ffasadas.

Greta bažnyčios iškilo nauja varpinė, savo formomis imituojanti gotiką. Ją projektavo XIX amžiaus anroje pusėje arch. V. Čaginas, siekdamas uždengti erdvę iš dešinės pusės ir sudaryti pilną gotikinių pastatų ansmblį. Deja, imitacija nenusisekė. Tai lengva pastebėti tirk iš gatvės pusės, tiek – dar ryškiau – iš priešingos pusės – nuo pastato, esančio tarp Bernardinų bažnyčios ir Vilnelės.

Nepaisant kai kurių pakitimų, Onos bažnyčios pastatas – vertingas architektūros kūrinys, kurį nuolat lanko turistai, piešia dailininkai, studijuoja architektai.

Related Posts