Dailės epochos

Home / Dailė / Dailės epochos

Dailės epochos

XIXa. pab.

Impresionizmas

Impresionistų kūrybai būdinga trumpalaikių pojūčių, unikalių įspūdžių, intymių pergyvenimų perteikimas. Vaizdus detales kūrinyje sieja ne mintis o nuotaika. Impresionistai stengėsi atspindėti drobėje įspūdžių, kuriuos patirdavo stebėdami gamtą, realų gyvenimą, akimirkas. Jie tvirtino, kad joks dailininkas iki šiol nevaizdavo gamtos taip, kaip ją iš tikrųjų mato – visi daiktai paveiksle būdavo vaizduojami vienodai tiksliai. Iš tikrųjų žmogaus akis aiškiai pamatyti tegali tik nedidelę dalį daiktų, patekusių į regos lauką. Visa kita pranyksta nenusakomam šviesų ir spalvų žaisme. Todėl impresionistai aatsisakė ryškių kontūrų ir tamsių šešėlių. Jie vaizdavo ne tiek pačius daiktus, kiek juos supančią šviesą ir atmosferą. Noras “pagauti šviesą teptuko galiuku” privertė juos dirbti gamtoje, po atviru dangumi, tapyti iš natūros. Jie naudojo šviesias grynas spalvas, dažus ant drobės tepdavo lengvai, mažais į kablelius panašiais potėpiais. Į paveikslą žiūrint iš toliau, tokios šviesos dėmelės susiliedavo į reikiamą toną, sukurdavo šiltą vasaros dieną virpančio oro įspūdį.

Impresionistai daug naujo įnešė ir į paveikslo kompoziciją. Ankstesni paveikslai buvo kruopščiai apgalvoti, ramūs, ttodėl neretai veikiantieji asmenys atrodė tarsi tyčia pozuotų. Impresionistai komponavo paveikslą taip, lyg tai būtų atsitiktinai paimtas gabalėlis tikrovės. Dažnai paveikslo kraštas tarsi nukirsdavo žmogaus figūrą arba kokį nors daiktą.

XIXa. Pab.

Postimpresionizmas

Postimpresionizmas rėmėsi kuo tikslesniu gamtos tyrinėjimu. Jis brendo palaipsniui, buvo ssutelkiamas didžiausias dėmesys į profesines problemas. Didelį vaidmenį

suvaidina fotografijos atsiradimas. Menininkai ieško naujų išraiškos formų, priemonių. Eduardas Mane: “Pusryčiai ant žolės”(figūros suvedamos į uždarą kompoziciją), “Olimpija” (I-planas šviesus, II-tamsus, sudėtingas spalvinis spręndimas.); E. Dega: “Hipodromas” (sugeba į paprastus daiktus pažiūrėti nepaprastai),

XIXa. Ipusm.

Romantizmas

Antonio Canova “Maria Paulina John Wood the Elder and John

Borghese as Venus Victrix” Wood the Younger “The Cirkus:

Delacroix, E. “The Scio Massacres”

Romanizmo laikotarpiu skulptūros kūrinių sukurta nedaug. Jiems būdinga aktuali tematika, dramatizmas, tapybiškos ir dinamiškos formos, sudėtinga faktūra. Romanizmo skulptūrų sukūrė F.Riudas, O.Preo, A.Bari (Prancūzija), A.Kanova (Italija), B.Torvaldsenas (Danija). Tapyboje romanizmas susiformavo XVIIIa.pabaigoje kaip priešprieša klasicizmo ir akademizmo racionalizmui ir dogmatizmui. XIXa. viduryje romanizmo tapyba buvo susijusi su realizmo ir natūralizmo daile, joje ryškėjo pažangūs ir reakciniai bruožai. Dailininkai rromantikai propagavo kūrybos laisvę, indvidualizmą, ieškojo temų ir siužetų praeities dailėje folklore, savo tautos arba egzotiškų rytų istorijoje. Jų kūriniuose dominavo subjektyvusis pradas (emocijos ir fantazija), buvo vaizduojami neeiliniai, žymūs gyvenimo meto ir istoriniai įvykiai, didingos dažnai dramatiškos asmenybės ir jų emocijos, gaivališka gamta. Kūriniams būdinga emociningumas, paslaptingumas, patetika, ekspresyvumas; jose vartojamos savitos meninės išraiškos

priemonės: laisva kompozicija, dinamiškos formos, grotesko elementai, ryškus koloritas, įvairūs šviesšešėlių efektai, raiškus, kai kada apibendrintas paveikslas.

XVIIIa. IIp.-XIXa. IIIdeš.

Klasicizmas

Architektūra: Parlamento rūmai Londone,

Bruožai: architektūra akademiškai tiksliai kartojo aantikinių statinių formas. Statiniai stačiakampio plano, centrinę dalį puošė portikas, trikampis frontonas, kolonos su graikiškos kilmės orderiais. Tokie pastatai labai priminė senovės graikų šventyklas.

Skulptūra:

Bruožai: būdinga istorinė, mitologinė tematika, glotnumas, veido bruožų idealizavimas.

Tapyba: E. Delakrua. “Laisvė, vedanti liaudį į barikadas”

Bruožai: būdinga istorinė, mitologinė tematika, glotnumas, veido bruožų idealizavimas.

XIXa. vidurys

Realizmas

XIX a. viduryje atsirado Prancūzijoje, o vėliau paplito ir kituose Europos kraštuose. Šiuo atveju turima omenyje ne geresnis įsigilinimas į natūrą ar jos atspindėjimas (optinio realizmo prasme XVII a. olandai liko nepralenkiami), bet tai, kad XIX a. realistai sąmoningai kreipė dėmesį į socialinės tikrovės reiškinius, į tai, kas vadinama gyvenimo proza. Jie savo mene atsisakė religijos, mitologijos, antikos, fantastikos ir tapė tik tai, ką galima pamatyti, įsitikint esant.

XIX a.viduryje meno kritikai (tarp jų ir Š.Bolderas) ėmė kelti mintį, kad tapytojai turi atsisakyti alegorinių siužetų, imti vaizdus iš realybės. Fotografijos išradimas parodė “tikrą” tolimų kraštų vaizdą, o pamačius fotoportretą nebemalonus buvo ir tapybinių portretų idealizavimas. Pozityvumo filosofijos teiginiai atmetė romantikų iracionalumą. Visa tai turėjo įtakos realizmo dailei, kuri, priešingai romantizmui, tapo gana kosmopolitiška. Portretas, buitinė scenelė, peizažas ar natiurmortas visur traktuoti vienodai, dėl to atskirti mokyklą.

Pagrindiniai realizmo atstovai Prancūzijoje- Onorė Domjė, Žanas Fransua Milė ir Gustavas Kurbė.

XIXa.pab.-XXa.pr.

Simbolizmas

Simbolistai pasmerkia logiką mene. Įsivyrauja paslaptingumas, ssimboliai. Anksčiau simboliai turėjo nustatytą, proto priimtą prasmę. Liūtas – jėgos simbolis, žaltys – gudrumo ir t.t. Dabar simbolis esti ištisa eilė vaizdų, savaime ištryškusių ir turinčių tam tikrą prasmę, kuri tiesiogiai jaučiama, bet ne proto suvokiama. Kiekvienas simbolistas stengiasi sukurti savų vaizdų, temų. Kartais net paprasti daiktai gali tapti simboliais – naminiai gyvuliai, kambario baldai ir ktBet sukurdami daugybę simbolių jie patys pasiklydo savo sukurtame pasaulyje.

Xxa I pus.

Modernizmas

Vyrauja spalvinių dėmių kombinacija, spalvų įpatumas, piešinys netaisyklingas, sąlyginas.Menininkai visiškai nesiskaito su realybe, kuria savo pasaulį, išreiškia save.

Naujoviškų meno krypčių teorija ir praktika, sukūrusi estetinių kriterijų, komponavimo ir stilistikos sistemą, kuri neigė tikrovės atspindėjimo funkciją, formavo kūrinį iš įvairių subloginio mąstymo lyčių, skelbė meno autonomijos šūkius, pradžioj turėjusius antiburžuazinio protesto, vėliau estetizmo reikšmę. Reiškė naujųjų laikų civilizacijos subrandintą meninę savimonę, kuri pasišovė būti istorijos progreso balsu.

XVIIIa.pr.-XVIIIa.pb.

Rokokas

Architektūra:Šv.Jonų bažnyčios fasadas.

Bruožai: būdingas ne monumentalumas, bet jaukumas, patogumas. Ypač tai ryškėja pastato interjere – sienų plokštumos skaidomos veidrodžiais, dekoratyviniais pano, spalvos švelnios, pastelinės. Aukso spalvos ornamentai asimetriški, vyrauja vingiuotos, šakotos formos, kriauklės, gėlės, iškilios ir grakščios formos.

Skulptūra: Gianlorenzo Bernini “ Saint Teresa of Avila in Ecstasy”

Bruožai: Žmogaus kūnas vaizduojamas įvairiais rakursais, išraiškingais judesiais.

Tapyba: Reinoldsas. „Panelės Boulz su šuneliu portretas“

Bruožai: vaizduojami idiliški peizažai, malonios, koketiškos draugijos, ppastoralinės scenos

speju kad foto neikele:) deja…:)

Related Posts