Smogas

Home / Aplinkosauga / Smogas

TURINYS

1. Įvadas…………………………3

2. Miesto ir kaimo žmonių gyvenimo sąlygos, sveikatos būklė………….4

3. Miestų klimatas…………………………5 – 6

4. Atmosferos oras…………………………7 – 10

5. Klimatas ir sveikata…………………………10 – 12

6. Aplinkos apsaugos aspektai……………………….12

7. Išvada…………………………13

8. Literatūros sąrašas…………………………14

ĮVADAS

Prieštaravimai tarp žmogaus veiklos ir gamtos šiuo metu tapo itin raiškūs ir kuo tolyn, tuo jie didėja. Oro, dirvos, vandens teršimo, neracionalaus gamtos išteklių naudojimo neigiamos pasekmės juntamos ne tik konfliktinių židinių aplinkoje, bet visoje planetoje, pradeda grėsti Žemės civilizacijai. Dėl to paskutiniais dešimtmečiais ypač aktuali tapo mus supančios aplinkos apsauga.

Aplinkos apsauga palaipsniui virsta atskira mokslo ir praktikos šaka, kuri fformuojasi sociologijos, gamtos ir technikos mokslų sandūroje. Jos teoriniai pagrindai yra vientisi, paremti fundamentiniais mokslais.

Aplinkos apsaugos problema dabartiniu metu tokia sudėtinga, kad ją tenka spęsti įvairių sričių specialistams: ir praktikams, gamybos priemonių kūrėjams, ir ūkio organizatoriams, ir humanitarinė krypties atstovams, propaguojantiems visuomenėje sveikos ir harmoningos aplinkos kūrimo idėjas.

Terminas aplinka suprantamas ne vien kaip biosferos komponentų visuma, kuri užtikrina žmogaus biologinį egzistavimą Žemėje, bet ir kaip erdvinis teritorijos kompleksas, susidedanti iš natūralios gamtos ir jos antstato – antropogeninės veiklos padarinių. SSvarbiausias aplinkos apsaugos tikslas būtų sudaryti prielaidas tolygiai visuomenės materialinės ir dvasinės kultūros plėtotei visais teritoriniais lygiais (globaliniu, regioniniu ir lokaliniu). Aplinkos kokybė atspindi ne tik visuomenės materialinę, bet ir dvasinę kultūrą. Aplinkoje išryškėja amžiais kurtos vertybės ir tai, kaip jjos šiuo metu yra tausojamos.

Miesto ir kaimo žmonių gyvenimo sąlygos, sveikatos būklė

Miestų augimas, jų gyventojų skaičiaus didėjimas turi įtakos socialiniams-demografiniams procesams, o daugiausia – gimstamumui, amžiaus bei lyties sudėčiai ir t.t. Miestų kūrimąsi, augimą ir nykimą visuomet lėmė ekonominiai veiksniai – gamyba ir prekyba. Daugelyje miestų yra išlikę buvusių visuomeninių formacijų – feodalizmo ir kapitalizmo – bruožai. Tuo tarpu periferijoje buvo statomi fabrikai ir darbininkų gyvenvietės. Pramonės įmonių dūmai teršdavo miesto orą, o jų nutekamieji vandenys – paviršinio vavdens šaltinius.

Šiuolaikiniai miestai gali būti statomi keliais būdais.

Miesto kvartalai ( namais užstatytos ir iš visų pusių gatvėmis apribotos miesto dalys ) užstatomi:

a) pagal perimetrą – pastatai statomi lygiagrečiai visoms gatvėms,o kai tankiai užstatomi, – ir kvadrato viduryje. Kai 70% teritorijos užima pastatai, ssusidaro vadinamieji kiemai – šuliniai, kurie blogai vėdinasi, juose nusėda suodžių, dulkių, esti bloga pastatų insoliacija, daug mikroorganimų, o iš jų užterštas oras patenka į butus ir kt.;

b) linijiniu būdu – namai statomi eilėmis meridianine ir ekvatorine kryptimi. Šiuo atveju minėtų trūkumų išvengiama.

Mikrorajonas – miesto teritorijos dalis, iš visų pusių atskirta pagrindinėmis gatvėmis, be skersgatvių, skirta 6-10 tūkstančių gyventojų. Projektuojant miestus, pramoniniai zonai vieta parenkama atsižvelgiant į vyraujančių vėjų kryptį (vėjų rožę) ir upių tekėjimo kryptį: vyraujantys vėjai pramoninės zonos dūmus bbei kitas oro priemaišas neša nuo miesto, o upės miesto teritorijoje neužteršiamos pramonės įmonių nutekamaisiais vandenimis. Gyventojų skaičiaus didėjimo, miestų augimo, jų susiliejimo į dudžiules aglomeracijos tempai verčia galvoti, kad gali ateiti toks laikas, kai visa žemė bus ištisas miestas. Šiuolaikiniai miestai praktiškai turi tik du matus – ilgį bei plotį ir primena žemės paviršiuje patiestą laikraštį: teritorijos užima daug, o gyventojų tankumas mažas. Kad miestuose mažiau susigrūstų transporto priemonių, tranzitiniam transportui įrengiami apvažiuojami keliai. Be to, miestų centruose, kur daugiausia susikaupia pėsčiųjų, įrengiamos izoliuotos nuo transporto zonos.

Miestų klimatas

Miestams augant, susidarė naujas vietinio klimato tipas – miestų klimatas. Fizinė ir cheminė atmosferos oro būklė tame pačiame mieste yra labai skirtinga, pavyzdžiui, vienoje gatvėje gali būti įvairios mikroklimatinės sąlygos.

Labiausiai oras teršiamas pramoniniuose miestose. Ore nustatoma daug kietų, skystų ir dujinių priemaišų, kurios į jį patenka deginant kurą katilinėse, fabrikuose, veikiant vidaus degimo bei reaktyviniams varikliams. Kartais priemaišoms išsisklaidyti trukdo inversinis oro sluoksnis, susidarantis kelių šimtų metrų aukštyje. Po šiuo inversiniu sluoksniu kartais susikaupia tiek dūmų, suodžių ir kitų priemaišų, kad net dieną reikia dirbtinai apšviesti gatves. Kartu su vandeniu ir oro deguonimi daugelis priemaišų ardo mūro sienas, sukelia metalų koroziją, tirpina nailoną; gumos ar odos dirbiniai dėl jų poveikio pasidaro kieti iir trapūs, pamažu žūva visa kas gyva toje aplinkoje.

Miestų oras užteršiamas dviem būdais. Pirmiausia – tai dūmai ir sieros dioksidas, kurie susidaro deginant akmens anglį bei sunkiąsias naftos perdirbimo frakcijas. Kartu su rūko lašeliais šie komponentai susidaro toksinį rūką, arba smogą. Sieros dioksidas, veikiamas saulės spindulių, jungiasi su drėgme ir susidaro sieros rūgštį, labai kenksmingą ir gyvajai, ir negyvajai gamtai.

Antrasis būdas – tai įvairūs angliavandeniliai, kuriuos daugiausia išskiria vidaus degimo varikliai. Degant dyzeliniam kurui, susidaro azoto oksidai ir kaip antrinis produktas – aldehidai. Jie yra toksiški ir dirgina akių gleivinę. Be to, išsiskiria anglies monoksido, kurio koncentracija automobilių išmetamosiose dujose vidutiniškai yra 6,3%. Važiuojant techniškai sutvarkytu automobiliu į orą vidutiniškai išmetama: angliavandenilių – 10 kg, anglies monoksido – 36,azoto oksidų – 2 kg. Jeigu variklis netvarkingas arba sudilęs, tai visų šių priemaišų koncenracija kur kas didesnė.

Automobilių išmetamosiose dujose dar randama kancerogeniškai veikiančio 3,4-benzpireno, toksiškai veikiančio švino tetraetilo, akrolrino, ketonų ir kt.

Patekusios į miestų atmosferos orą, šios medžiagos vasarą, veikiamos intensyvių saulės spindulių (ypač 300 – 400 mm bangos ilgio), gali sudaryti palankias sąlygas fotocheminėms reakcijoms.

Saulės ultravioletinių spindulių energija atmosferos ore aktyvuoja SO2 ir NO2 molekules, kurios padeda susidaryti ozonui:

Tokių reakcijų metu susidaręs ozonas reaguoja su oleinais, įįvairiais alifatiniais bei aromatiniais angliavandeniliais, dėl ko susidaro daug laisvų radikalų, peroksiacilnitratų, aldehidų, ketonų, įvairių peroksidų ir kt. Fotocheminėse reakcijose dalyvaujantis SO2 sudaro smulkiadispersiškus aerozolius, kurie fotocheminiam toksiniam rūkui (smogui) suteikia melsvą atspalvį.

Fotooksidantų susidarymo intensyvumas priklauso nuo aktyviųjų komponentų – angliavandenilių, anglies monoksido, azoto oksido ir kitų medžiagų – koncentracijos ore.

Daugelis mano, kad oras užterštas tik miestuose ir pramonės rajonuose. Dėl aktyvios atmosferos cirkuliacijos oro užteršimas jau tapo globaliniu reiškiniu ir apima visą troposferą. Tačiau apatiniai, užterštieji atmosferos sluoksniai su viršutiniais, švariausiais maišosi gana lėtai, todėl daugrlį pramoninių miestų gaubia užteršto oro kupolai.

Atmosfera virš mūsų miestų yra daug švaresnė. Tai pasiektaplaningai vystant liaudies ūkį, į praktiką diegiant naujausius mokslo pasiekimus, saugant gyvenamąją aplinką nuo užteršimo.

Miestų ore yra daug pakibusių dalelių arba aerozolių, kurie ilgainiui nusėda, bet kur ir kada – priklauso nuo dalelių masės, jų išmetimo į atmosferą aukščio, greičio ir temperatūros, taip pat nuo atmosferos oro temperatūros vertikalaus išsidėstymo ir vėjo. Stambios dulkės bei pelenai nusėda greta užteršimo šaltinio, o lengvuosius dūmų komponentus vėjas gali nunešti per 100 km. Dūmų ir dulkių debesisvirš miesto dieną sumažina natūralų miesto teritorijos apšvietimą, o naktį, atspindėdamas infraraudonuosius spindulius atgal į žemę, neleidžia pažemės orui ryškiau atšalti

Dauguma miestų iki 100 – 200 m

aukščio apgaubti šilto oro skraiste, kuri atsiranda dėl įvairiais būdais slindančios šilumos į atmosferą. Vakare ir naktį mieste oras būna šiltesnis kaip užmiestyje, nes per dieną sukauptą šilumą spinduliuoja miesto pastatai, keliai ir gatvių grindinys, jų apšvietimo, šildymo šaltiniai,gamyklos ir kt. Dieną šis skirtumas neryškus, nes dėl saulės radiacijos užmiesčio teritorija greičiau įšyla negu miestas, kurio užterštas oras sulaiko daug kaip 50% saulės spindulių.

Kadangi miestų oras labiau įšyla, tai dėl to netiesiogiai pasikeičia ir kitos jo savybės. Santykinis oro ddrėgnumas čia 5 – 10% mažesnis, nes oras šiltesnis, o kritulių vanduo greit nuteka į kanalizaciją.

Mieste vidutinis vėjo greitis sumažėja, tačiau padidėja jo turbulentiškumas. Gatvių labirinte tarp aukštų pastatų vėjai keičia kryptį ir greitį. Išilgai gatvių jie skrieja lyg dirbtiniais kanalais, o ten, kur susikerta keli tokie oro srautai, susidaro verpetai, pakeliantys į orą gausybę dulkių.

Atmosferos oras

Atmosfera apsaugo visus žemės organizmus nuo kenksmingų kosminių spindulių, sugeria dalį saulės skleidžiamų ultravioletinių spindulių, kurių per didelė dozė sunaikintų gyvybę, reguliuoja žemės paviršiaus ttemperatūrą, išsklaido šviesos srautą, garantuodama normalų apšvietimą. Atmosferos oras yra ir mūsų maisto šaltinis. Be oro negalėtų vystytis civilizacija, dauguma mašinų ir įrengimų neveiktų beorėje erdvėje, informacijos perdavimo priemonės, lėktuvai taip pat naudojasi oro baseinu.

Atmosferos sandara: visą žemės rutulį ggaubiantis dujų apvalkalas – atmosfera tolstant nuo žemės paviršiaus palaipsniui retėja ir neturi apibrėžtos viršutinės ribos. Atmosferos oro dalelių randama 800 – 1000 kilometrų atstumu nuo žemės paviršiaus.

Vertikaliame mūsų planetos dujų apvalkalo pjūvyje yra tokie skirtingi savo sandara ir savybėmis sluoksniai: troposfera, stratosfera, mezosfera ir termosfera.

Apatinis atmosferos sluoksnis – troposfera liečiasi su žemynais ir vandenynais ir kartu su jais sudaro dalį terpės gyviems organizmams egzistuoti. Troposferos storymė palyginti nedidelė – vos 8 kilometrai ties ašigaliais ir virš 16 kilometrų ties pusiauju. Tačiau joje yra sukaupta apie 80 procentų visos atmosferos oro masės. Troposferoje intensyviai maišosi oras, kondensuojasi oro garai, vyksta vandens apykaita tarp žemynų ir vandenynų, kondensuojantis garams susidaro rūkas (smogas) ir krituliai, kurie išskiria dalį sunaudotos vandens ggarinimui šilumos. Taip vandens garai padeda vienodžiau paskirstyti šilumai troposferoje ir veikia žemės klimatą. Be vandens garų, troposferoje yra ir kitų priemaišų, atsiradusių dėl natūralių gamtos procesų (vėjo pakeltos dulkės, vulkanų išmesti pelenai, žiedadulkės) ir žmogaus veiklos (anglies dioksidas, dūmai, dulkės ir kitos aerozolinės medžiagos).

Virš troposferos, iki 50 – 55 kilometrų nuo žemės paviršiaus, slūgso atmosferos sluoksnis vadinamas stratosfera. Čia oras žymiai retesnis, dalis deguonies yra virtusi ozonu O3. Ozono sluoksnis reikšmingas tuo, kad sulaiko gyvybei žalingus trumpų bangų spindulius. AApatiniuose stratosferos sluoksniuose dar yra šiek tiek vandens garų, aukštesniuose stratosferos sluoksniuose vandens garų nėra.

Trečiasis žemę gaubiantis sluoksnis – mezosfera. Jos ribos baigiasi 80 kilometrų aukštyje nuo žemės paviršiaus. Mezosferoje nėra kam sulaikyti šiluminių spindulių ir oro temperatūra vėl nukrinta net iki – 107 Co

Virš mezosferos prasideda paskutinis atmosferos sluoksnis – termosfera, kurios apatiniai sluoksniai vadinami jonosfera. Dujų atomai jonosferoje juda dideliais greičiais ir dalelės dėl to kaista 200 kilometrų aukštyje, bet dėl labai reto oro nejaučiama ir nepaveikia atmosferoje pasitaikančių pašalinių kūnų. Saulės, vėjo ir žemės magnetinio lauko veikiamos jonizuotos dalelės pradeda švytėti įspūdingomis šiaurės pašvaistėmis, kurios matomos maždaug 1000 – 2000 kilometrų spinduliu nuo magnetinio poliaus.

Termosferos riba yra apie 800 kilometrų nuo žemės, toliau prasideda egosfera, per kurią iš saulės nuolatos srūva energija.

Atmosferos oras: atmosferos oras susideda iš įvairių dujų: azoto (78,09 proc.), deguonies (20,95 proc.), argono (0,93 proc.), anglies dioksido (0,03 proc.) ir nežymios procento dalies inertinių dujų – neono, helio, kriptono, ksenono, vandenilio. Į oro sudėtį taip pat įeina ozonas nors jo kiekis nežymus.

Deguonis yra svarbiausias elementas gyvybei palaikyti ir organinių medžiagų oksidavimo procesams. Deguonies sunaudojama daug, tačiau kol kas jo nuostolius kompensuoja augalai ir deguonies mažėjimas atmosferoje dar nejaučiamas. Kasmet deguonies suvartojimas ppadidėja 10 procentų. Azotas, nors jo ore yra daugiausia neturi lemiamos reikšmės gyvybei, jis tik praskleidžia deguonį iki tokios koncentracijos, kuri reikalinga žmogaus kvėpavimui ir gyvūnų biloginiams procesams.

Atmosferos teršimas: atmosferos užterštumu vadinama bet kokių medžiagų, išskyrus vandenį, priemaišos ir joje vykstantys fizikiniai ir cheminiai reiškiniai, darantys žalą gyvybei. Skiriama antropogeninė ir natūrali tarša. Natūrali tarša susidaro dėl vulkanų išsiveržimų, miškų gaisrų ir kitų gamtos reiškinių. Antropogeninė tarša yra žmogaus veiklos žemėje padarinys. Formuojantis biosferai labiausiai atmosferą teršia ugnikalniai, aprimus vulkaniniams procesams ir pradėjus šeimininkauti žmogui. Apskaičiuota, kad dabartiniu metu kasmet į orą patenka apie du milijardai tonų dujų, suodžių ir dulkių.

Antropogeninė atmosferos tarša pasireiškia dviem pavidalais – tai oro mechaninis užterštumas (dulkės, dūmai, kiti aerozoliai) ir fizinis užterštumas (radiacija, elektromagnetiniai laukai, vibracija, triukšmas). Užsilikusios atmosferoje priemaišos kaupiasi ir keičia atmosferos sudėtį (daugėja anglies dioksido, keičiasi ozono sluoksnis). Dėl to, vertinant atmosferą aplinkos apsaugos aspektu, į ją tenka žiūrėti kaip į terpę, kaupiančią ir pernešančią žalingas medžiagas.

Mechaninis ir fizinis užterštumas priklauso nuo vietos sąlygų ir kinta tolstant nuo taršos židinio. Pagal tai atmosferos užterštumas skirstomas į globalinį, regioninį ir lokalinį.

Globalinis atmosferos užterštumas apima visą žemės rutulį ir nepriklauso nuo taršos židinių įsidėstymo. Dėl globalinio užterštumo gali pasikeisti atmosferos ssandara ir klimatas.

Regioniniam užterštumui būdinga žalingų medžiagų migracija didelėse teritorijose. Pramonės įmonių, branduolinių sprogdinimų išmestas ir kitais būdais patekusias į ora smulkias daleles vėjas nuneša už kelių šimtų ir net tūkstančių kilometrų.

Lokalinis atmosferos užterštumas bus tada, kai vienos ar kelių pramonės įmonių išmestos dalelės iškrenta miesto arba aglomeracijos ribose. Nuo lokalinio teršimo priklauso regioninio ir globalinio atmosferos užterštumo laipsnis.

Užterštumo poveikis klimatui. Klimatas yra dėl saulės energijos poveikio vykstančių atmosferoje, žemyne ir vandenynuose sudėtingų fizikinių procesų pasekmė. Saulės siunčiama energija sužadina oro judėjimą, vandens maišymąsi okeanuose, garina drėgmę, suformuoja debesis, sužadina fotosintezę, atsispindėję nuo žemės paviršiaus infraraudonieji spinduliai sušildo apatinius troposferos sluoksnius. Įšilusios apatiniuose atmosferos sluoksniuose oro masės kyla aukštyn ir perneša energiją bei drėgmę į viršutinius sluoksnius, kur formuojasi debesys. Šilumos spinduliai gali prasiskverbti iš atmosferos aukščiau negu 5 kilometrai nuo žemės paviršiaus, tai yra ten, kur mažiau vandens garų ir debesų. Vandenynai yra apie 100 kartų imlesni šilumai negu atmosfera: įšilę paviršiniai vandens sluoksniai maišosi su žemiau slūksančiais keleto dešimčių metro storymėje (apie vieno kilometro gylyje temperarūra beveik nesikeičia), bet ir to pakanka, kad vandenynai taptų milžiniškais “šilumos akumuliatoriais” ir turėtų didelę reikšmę žemės klimatui. Taigi, saulės siunčiama žemei energija formuoja globalinį mūsų planetos klimatą.

Miškų mažėjimas, naujų plotų

panaudojimas statyboms, vandens telkinių įrengimas, pramonės įmonių ir miestų skleidžiamos dulkės, dūmai, energija – visa tai gali pakeisti sąlygas saulės skleidžiamai energijai “įsisavinti”, sutrukdyti normalius gamtos procesus globaliniu mastu. Dabartiniame civilizacijos vystymosi etape grėsmingiausios klimatui pasekmės gali būti padaugėjus anglies dioksido atmosferoje ir užteršus orą pramonės, kalnakasybos įmonių, miestų išskiriamomis dulkėmis ir dūmais.

Patekęs į atmosferą anglies dioksidas sugeria atsispindėjusią nuo žemės paviršiaus šilumą ir dėl to oro temperatūra troposferoje kyla. Kuo dugiau atmosferoje yra anglies dioksido, tuo oras žemės ppaviršuije šiltesnis. Pakilus vidutinei temperatūrai keletą laipsnių, susidarytų palankios sąlygos žemės poliarinėse srityse ir kalnynuose susikaupusiems ledams. Oro temperatūros pakitimai turėtų pasekmių ir ūkiui.

Priešingas efektas atsiranda, kai į atmosferą patenka daug dulkių, dūmų ir kitų neskaidrių smulkių dalelių. Oras tampa nebetoks skaidrus ir sugeria didžiąją dalį saulės radiacijos, dėl to į žemės paviršių patenka mažiau šviesos spindulių, oro temperatūra žemės paviršiuje krinta.

Oro užterštumas ir jo pasekmės. Užteršimas priklauso ne vien nuo išmetamų teršalų kiekio ir atstumo nuo taršos žžidinio, bet ir nuo vietos gamtinių sąlygų (reljefo, vėjo greičio, rūkų ir smogo), regiono apgyvendinimo sistemos, gyventojų tankumo, miesto plano struktūros, rajono funkcinio zonavimo. Netgi tame pat mieste dėl skirtingų geomorfologinių vietovės savybių oro užterštumas nėra vienodas, jis proporcingas nuotoliui nnuo taršos šaltinių. Žemesnėse teritorijose vėjo greičiai mažesni ir į orą patekę teršalai lėčiau išsisklaido, daugiau jų nusėda. Temperatūros skirtumas miestų centruose ir jų pakraščiuose veikia vėjo kryptį – susidaro nuolatinis oro masių judėjimas iš periferijos į centrą, jo greitis priklauso nuo temperatūrų skirtumo ir gali padidėti 2 – 4 m/s. Toks oro masių judėjimas paskleidžia orą teršiančias daleles po miesto teritoriją.

Virš didmiesčių, aglomeracijų ir intensyviai urbanizuotų rajonų susidaro iki 700 m aukščio nuo žemės paviršiaus šilumos gaubtas. Jame yra mažesnis vėjo greitis, didesnė absoliuti ir santykinė drėgmė, lėtesnis vertikalus oro judėjimas, būna daugiau debesuotų dienų, silpnesnė saulės radiacija ir dėl viso to labiau jaučiamas žalingas užteršto oro poveikis žmonių sveikatai.

Nuo oro taršos nukenčia augalija ir gyvūnija, mažėja natūralių iir kultūrinių biocenozių produktyvumas. Ypač pavojingas gyviems organizmams sieros doiksidas, kuris oro srovių toli nunrštas susijungia su vandens garais, virsta rūgštimi ir iškrenta kartu su lietumi. Dėl “rūgščių lietų ” daugumoje ežerų nebėra žuvų, dėl užteršto oro. 50 procentų visų miškų jau buvo daugiau ar mažiau ligoti ir jų produktyvumas sumažėjęs.

Užterštas oras ardo statybines medžiagas, ypač marmurą. Mechaninės oro taršos židiniai skirstomi į šitokias tris grupes:

1. Transporto priemonės (automobiliai, geležinkeliai, aviacija).

2. Pramonės įmonės, energijos gamybos bei stambūs žemės ūkio kompleksai.

3. Buitiniai pprocesai (pastatų šildymo krosnys, vietinės katilinės, šiukšlių deginimas).

Klimatas ir sveikata

Žmogaus aklimatizacija – tai sudėtingas socialinis-biologinis organizmo prisitaikymas prie neįprastų naujų gyvenimo sąlygų, klimatinių ir geografinių ypatumų.

Fizinių ir geografinių faktorių įtakai nemažą reikšmę turi žmogaus socialinė aplinka, ji gyvenimo sąlygos, kurios gali gerokai susilpninti, neutralizuoti arba pašalinti meteorologinių ir dirgiklių patogeninį poveikį. Todėl persikėlėliams be medicininės atrankos, bendros ir adaptacinių fiziologinių mechanizmų treniruotės, svarbu sudaryti ir moksliškai pagrįstas optimalias gyvenimo bei darbo sąlygas.

Žmogų nuolat veikia aplinka, taigi ir klimatas. Ilgai veikdama organizmą, aplinka ryškiai pakeičia jo fiziologines funkcijas, dėl to išlavėja prisitaikymo mechanizmai, ir jis gali gyventi neįprastomis sąlygomis. Veikiamas besikeičiančių išorinių sąlygų žmogus keičia ir gyvenamąją aplinką.

Tarp žmogaus ir natūralios aplinkos yra sociali aplinka, kuriai priklauso ir sanitarinės-higieninės darbo bei buities sąlygos. Keisdamas ir pritaikydamas šias sąlygas savo reimėms, žmogus sugeba prie jų adaptuotis kur kas geriau negu keisdamas savo funkcijas. Vadinasi, žmogaus organizmo adaptaciniai mechanizmai yra glaudžiai susiję su socialiniais-buitiniais, gamybiniais faktoriais, sukuriančiais naują dirbtinę aplinką, įgalinančią egzistuoti bet kuriomis, net ir ekstremalinėmis klimatinėmis sąlygomis.

Aklimatizacija – sudėtingas procesas, kurio metu, reaguodamas į klimato poveikį, organizmas prisitaiko prie aplinkos. Tam svarbu butas, mityba, drabužiai, darbo ir poilsio organizavimas. Aklimatizavusiu laikomas toks žmogus, kuris tam tikromis klimato sąlygomis sugeba nne tik išlikti gyvas, bet išsaugoti normalią psichinę bei fizinę sveikatą, darbingumą.

Užpoliarė – tai šalto klimato juosta, kuriai būdingas žemas, o kartais neigiamas radiacinis balansas. Saulės šilumos kiekis, tenkantis paviršiui dažnai esti mažesnis už šilumos kiekį. Kai yra žema oro temperatūra, užpoliarėje žmogų nepalankiai veikia stiprūs, kartais uraganiniai ciklonai. Be kitų neigiamų užpoliarės klimato faktorių žmogui didelę įtaką daro tai, kad ilgai nebūna šviesos ir ultravioletinių spindulių, tai yra dėl poliarinės nakties ir dienos sutrinka fiziologinių funkcijų ritmas.

Fiziologinio žmogaus galimybės prisitaikyti prie šalčio yra gana didelės. Žmogus užpoliarėje paprastai aklimatizuojasi per vienerius, rečiau – per 2-3 metus.aklimatizacijos pastovumas sąlyginis, nes tai priklauso nuo žmogaus gyvenimo ir buities sąlygų, jo darbinės veiklos. Persikėlėliams, ypač iš pietinių rajonų, ir meteolabiliems asmenims aklimatizacijos metu dažniau sutrinka fiziologinė adaptacija. Tai pasireiškia laikinais atskirais patologiniais simtomais – padidėjusiu nuovargiu, mieguistumu, sumažėjusiu apetitu.

Gyvenimo sąlygų higieninis apibūdinimas. Gyvenimo sąlygos – tai ne vien gyvenamieji ir su jais susieti pagalbiniai pastatai, bet ir jų aplinka bei patogumai. Gyvenimo sąlygos statistiniu požiūriu įvertinamos remiantis keliais rodikliais:

1. Gyventojų tankumu, išreiškiamu gyventojų skaičiumi atitinkamam ploto vienetui.

2. Asmenų skaičiumi vienam kambariui.

3. Komunalinių gerbuviu – ar yra vandentiekis, elektra, dujos, karštas vanduo, šildymo sistema.

4. Fizinė gyvenamojo fondo būklė.

Ryšys tarp gyvenimo sąlygų ir sergamumo infekcinėmis lligomis nekelia abejonių. Masiniai žmonių susibūrimai uždarose patalpose, transporto priemonėse ir kitur padeda plisti infekcijai per orą.

Aplinkos apsaugos sapektai

Į aplinkos apsaugą galima žiūrėti šiais trimis aspektais:

1. Ūkiniu.

2. Ekologiniu.

3. Kultūriniu.

Vertinant kiekvienu iš šių požiūrių susiklosčiusią situaciją ir iškilusius klausimus, užsibrėžiami skirtingi tikslai ir jų sprendimo metodai. Kad būtų sveika aplinka, turi būti palaikoma ekologinė pusiausvyra biosferoje, jos komponentuose ir ekosistemose, tinkamai reguliuojama visuomenės veikla. Dabartiniu metu aktualiausia ekologijos problema yra likviduoti arba iki leistino lygio sumažinti mechaninį, cheminį, fizinį, biologinį ir vizualinį aplinkos teršimą.

Ūkinis aplinkos apsaugos tikslas yra tolesnis materialinės kultūros ugdymas racionaliai panaudojant gamtos turtus.

Mokslo ir technikos pasiekimai skatina vis intensyviau naudoti gamtos sukauptus turtus (dervą, rūdą, angis, naftą ir kitas naidingasias iškasenas), o tai gresia gamtos išteklių išsekimu arba degradacija. Dėl gamybos intensyvinimo didėja vandens, oro, dirvos užtrštumas, vis sunkiau likviduoti žalingas pramonines ir buitines atliekas, atominė energija naudojama ne vien taikiems tikslams, bet ir kaupti priemones, kuriomis galima sunaikinti visa kas gyva.

Išvada

Smogo grėsmina situacija susidaro tada, kai vėjo greitis mažas (mažesnis negu 10 – 15 m/s), o klimatas drėgnas. Todėl šilumos gaubte susikaupę teršalai maišosi su atmosferos drėgme, vertikali ir horizontali oro cirkuiacija būna mažesnė ir susitelkusios žalingos dalelės sudaro labai kenksmingus žmogaus organizmui toksinius junginius –

smogus. Jie dažnai nusineša daugelio žmonių gyvybes.

Užterštas oras iš lėto veikia žmogaus organizmą. Netgi nežymios pašalinių medžiagų, ypač sunkiųjų metalų priemaišos ore kenkia normaliam organizmų funkcionavimui. Pastebėta, kad atmosferos užterštumas yra viena iš priežasčių, sukeliančių įvairias plaučių ligas, ypač plaučių vėžį. Didėjant aplinkos užterštumui, mirtingumas nuo šios ligos labai plinta.

Medicinos statistika rodo, kad pramoninėse šalyse dažniau sergama vėžiu, užteršto oro rajonuose 5-10 metų trumpesnis vidutinis žmonių amžius. Dėl smogo per keturias dienas žūva apie 4000 žmonių, daugelis suserga. NNors imtasi visų priemonių prieš pmogą, ši nelaimė vėl pasikartoja, miestas netenka daugiau kaip tūkstančio gyventojų.

Literatūros sąrašas

1. Ašmenskas J., Bitė A. ir kt. Higiena. Vilnius, 1982.

2. Obelis A. Higiena. Kaunas, 1991.

3. Stavinskienė V. Bendroji ekologija. Kaunas, 2003.

4. Šešelgis K. Aplinkos apsauga. Vilnius, 1991.

Related Posts